1993 m. sausio 22 d. Minsko konvencija

Nepriklausomų Valstybių Sandraugos valstybės narės, šios Konvencijos dalyvės, toliau vadinamos Susitariančiosiomis Šalimis,

siekdamos užtikrinti Susitariančiųjų Šalių piliečiams ir asmenims, gyvenantiems jų teritorijose, visose Susitariančiosiose Šalyse asmeninių ir turtinių teisių atžvilgiu tokią pačią teisinę apsaugą kaip ir savo piliečiams,

teikdamos didelę reikšmę bendradarbiavimo plėtrai teikiant teisingumo institucijų teisinę pagalbą civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, susitarė dėl to, kas išdėstyta toliau:

I SKIRSNIS. BENDROSIOS NUOSTATOS

I DALIS. Teisinė apsauga

1 straipsnis. Teisinės apsaugos suteikimas

1. Kiekvienos Susitariančiosios Šalies piliečiai, taip pat asmenys, gyvenantys jos teritorijoje, visų kitų Susitariančiųjų Šalių teritorijose naudojasi savo asmeninių ir turtinių teisių atžvilgiu tokia pačia teisine apsauga kaip ir tos Susitariančiosios Šalies piliečiai.

2. Kiekvienos Susitariančiosios Šalies piliečiai, taip pat kiti asmenys, gyvenantys jos teritorijoje, turi teisę laisvai ir netrukdomai kreiptis į kitų Susitariančiųjų Šalių teismus, prokuratūras, vidaus reikalų įstaigas ir kitas institucijas, kurių kompetencijai priklauso civilinės, šeimos ir baudžiamosios bylos (toliau – teisingumo institucijos), gali jose dalyvauti, teikti prašymus, pareikšti ieškinius ir atlikti kitus procesinius veiksmus tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos Susitariančiosios Šalies piliečiai.

3. Šios Konvencijos nuostatos taip pat taikomos juridiniams asmenims, įsteigtiems pagal Susitariančiųjų Šalių teisės aktus.

2 straipsnis. Atleidimas nuo rinkliavų mokėjimo ir išlaidų atlyginimo

1. Kiekvienos Susitariančiosios Šalies piliečiai ir asmenys, gyvenantys jos teritorijoje, atleidžiami nuo teismo ir notaro rinkliavų bei išlaidų mokėjimo ir atlyginimo, taip pat naudojasi nemokama teisine pagalba tomis pačiomis sąlygomis kaip ir savo piliečiai.

2. Šio straipsnio 1 punkte numatytos lengvatos taikomos visiems procesiniams veiksmams, atliekamiems pagal šią bylą, įskaitant sprendimo vykdymą.

3 straipsnis. Dokumento apie šeiminę ir turtinę padėtį pateikimas

1. 2 straipsnyje numatytos lengvatos suteikiamos remiantis prašymą teikiančio asmens šeiminės ir turtinės padėties dokumentu. Šį dokumentą išduoda Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje pareiškėjas turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba įprastą gyvenamąją vietą, kompetentinga institucija.

2. Jei pareiškėjas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos arba įprastos gyvenamosios vietos Susitariančiųjų Šalių teritorijose, pakanka pateikti dokumentą, išduotą atitinkamos diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis jis yra.

3. Institucija, priimanti sprendimą dėl prašymo suteikti lengvatas, gali paprašyti dokumentą išdavusios institucijos papildomų duomenų arba būtinų paaiškinimų.

II dalis. Teisinė pagalba

4 straipsnis. Teisinės pagalbos teikimas

1. Susitariančiųjų Šalių teisingumo institucijos teikia teisinę pagalbą civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose pagal šios Konvencijos nuostatas.

2. Teisingumo institucijos teikia teisinę pagalbą ir kitoms institucijoms šio straipsnio 1 punkte nurodytose bylose.

5 straipsnis. Bendravimo tvarka

Vykdydamos šią Konvenciją, Susitariančiųjų Šalių kompetentingos teisingumo institucijos bendrauja tarpusavyje per savo centrines, teritorines ir kitas institucijas, jei ši Konvencija nenustato kitokios bendravimo tvarkos. Susitariančiosios Šalys nustato savo centrinių, teritorinių ir kitų institucijų, įgaliotų tiesiogiai bendrauti, sąrašą, apie kurį praneša depozitarui.

6 straipsnis. Teisinės pagalbos apimtis

Susitariančiosios Šalys teikia viena kitai teisinę pagalbą atlikdamos procesinius ir kitus veiksmus, numatytus prašomosios Susitariančiosios Šalies teisės aktuose, įskaitant: dokumentų surašymą ir išsiuntimą, apžiūrų, kratų, poėmių atlikimą, daiktinių įrodymų perdavimą, ekspertizės atlikimą, šalių, trečiųjų asmenų, įtariamųjų, kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų, ekspertų apklausą, asmenų paiešką, baudžiamojo persekiojimo vykdymą, asmenų perdavimą patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar nuosprendžiui įvykdyti, teismo sprendimų civilinėse bylose, nuosprendžių civilinio ieškinio dalyje, vykdomųjų įrašų pripažinimą ir vykdymą, taip pat įteikiant dokumentus.

7 straipsnis. Prašymo suteikti teisinę pagalbą turinys ir forma

1. Prašyme suteikti teisinę pagalbą turi būti nurodyta:

a) prašomosios įstaigos pavadinimas;

b) prašančiosios įstaigos pavadinimas;

c) bylos, kuriai reikalinga teisinė pagalba, pavadinimas;

d) šalių, liudytojų, įtariamųjų, kaltinamųjų, teisiamųjų, nuteistųjų ar nukentėjusiųjų vardai ir pavardės, jų gyvenamoji vieta ir buvimo vieta, pilietybė, užsiėmimas, o baudžiamosiose bylose taip pat gimimo vieta ir data ir, jei įmanoma, tėvų vardai ir pavardės; juridiniams asmenims – jų pavadinimas, juridinis adresas ir (arba) buveinė;

e) jei yra „d“ papunktyje nurodytų asmenų atstovai, jų vardai, pavardės ir adresai;

f) prašymo turinys, taip pat kita informacija, reikalinga jam įvykdyti;

g) baudžiamosiose bylose taip pat padarytos veikos aprašymas ir kvalifikavimas bei duomenys apie žalos dydį, jei ji buvo padaryta dėl veikos.

2. Prašyme įteikti dokumentą taip pat turi būti nurodytas tikslus gavėjo adresas ir įteikiamo dokumento pavadinimas.

3. Prašymas turi būti pasirašytas ir patvirtintas prašomosios įstaigos antspaudu.

8 straipsnis. Vykdymo tvarka

1. Vykdydama prašymą suteikti teisinę pagalbą, prašoma įstaiga taiko savo šalies teisės aktus. Prašančiosios įstaigos prašymu ji gali taikyti ir prašančiosios Susitariančiosios Šalies proceso normas, jei jos neprieštarauja prašomosios Susitariančiosios Šalies teisės aktams.

2. Jei prašoma įstaiga nėra kompetentinga įvykdyti prašymą, ji perduoda jį kompetentingai įstaigai ir apie tai praneša prašančiajai įstaigai.

3. Prašančiosios įstaigos prašymu prašoma įstaiga laiku praneša jai ir suinteresuotoms šalims apie prašymo įvykdymo laiką ir vietą, kad jos galėtų dalyvauti vykdant prašymą pagal prašomosios Susitariančiosios Šalies teisės aktus.

4. Tuo atveju, jei tikslus prašyme nurodyto asmens adresas nežinomas, prašoma įstaiga pagal tos Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje ji yra, teisės aktus imasi būtinų priemonių adresui nustatyti.

5. Įvykdžiusi prašymą, prašoma įstaiga grąžina dokumentus prašančiajai įstaigai; tuo atveju, jei teisinė pagalba negalėjo būti suteikta, ji kartu praneša apie aplinkybes, kurios trukdo įvykdyti prašymą, ir grąžina dokumentus prašančiajai įstaigai.

9 straipsnis. Liudytojų, nukentėjusiųjų, civilinių atsakovų, jų atstovų, ekspertų išvežimas

1. Liudytojas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovas, taip pat ekspertas, kuris pagal prašomosios Susitariančiosios Šalies įstaigos įteiktą šaukimą atvyksta į prašančiosios Susitariančiosios Šalies teisingumo įstaigą, negali būti, nepriklausomai nuo jo pilietybės, jos teritorijoje patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, suimtas ir nubaustas už veiką, padarytą iki jos valstybės sienos kirtimo. Tokie asmenys taip pat negali būti patraukti atsakomybėn, suimti ar nubausti dėl jų liudytojų parodymų ar išvadų kaip ekspertų, susijusių su baudžiamąja byla, kuri yra nagrinėjimo objektas.

2. 1 dalyje nurodyti asmenys netenka šiame punkte numatytos garantijos, jei nepalieka prašančiosios Susitariančiosios Šalies teritorijos, nors turi galimybę tai padaryti per 15 dienų nuo tos dienos, kai juos apklausianti teisingumo institucija jiems praneša, kad jų dalyvavimas toliau nereikalingas. Į šį terminą neįskaitomas laikas, per kurį šie asmenys ne dėl savo kaltės negalėjo išvykti iš prašančiosios Susitariančiosios Šalies teritorijos.

3. Liudytojui, ekspertui, taip pat nukentėjusiajam ir jo teisėtam atstovui prašančioji Susitariančioji Šalis atlygina išlaidas, susijusias su kelione ir buvimu prašančiojoje valstybėje, taip pat negautą darbo užmokestį už darbo nuošalyje dienas; ekspertas taip pat turi teisę gauti atlyginimą už ekspertizės atlikimą. Šaukime turi būti nurodyta, kokias išmokas turi teisę gauti iškviesti asmenys; jų prašymu prašančiosios Susitariančiosios Šalies teisingumo institucija sumoka avansą atitinkamoms išlaidoms padengti.

4. Vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje gyvenančių asmenų, nurodytų šio straipsnio 1 dalyje, šaukimas į kitos Susitariančiosios Šalies teisingumo instituciją neturi turėti grasinimo taikyti prievartos priemones neatvykimo atveju.

10 straipsnis. Prašymas įteikti dokumentus

1. Prašomoji teisingumo institucija įteikia dokumentus pagal savo valstybėje galiojančią tvarką, jei įteikiami dokumentai yra surašyti jos kalba arba rusų kalba arba prie jų pridėtas vertimas į šias kalbas. Priešingu atveju ji perduoda dokumentus gavėjui, jei jis savo noru sutinka juos priimti.

2. Jei dokumentai negali būti įteikti prašyme nurodytu adresu, prašomoji teisingumo institucija savo iniciatyva imasi priemonių, būtinų adresui nustatyti. Jei prašomoji teisingumo institucija negali nustatyti adreso, ji apie tai praneša prašančiajai institucijai ir grąžina jai įteiktinus dokumentus.

11 straipsnis. Dokumentų įteikimo patvirtinimas

Dokumentų įteikimas patvirtinamas gavėjo pasirašytu patvirtinimu, patvirtintu prašančiosios įstaigos oficialiu antspaudu, kuriame nurodoma įteikimo data ir įteikiančios įstaigos darbuotojo parašas, arba šios įstaigos išduotu kitu dokumentu, kuriame turi būti nurodytas įteikimo būdas, vieta ir laikas.

12 straipsnis. Diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų įgaliojimai

1. Susitariančiosios Šalys turi teisę įteikti dokumentus savo piliečiams per savo diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas.

2. Susitariančiosios Šalys turi teisę savo kompetentingų institucijų pavedimu apklausti savo piliečius per savo diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais negalima taikyti prievartos priemonių ar jomis grėsti.

13 straipsnis. Dokumentų galiojimas

1. Dokumentai, kurie vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje yra sudaryti ar patvirtinti įstaigos ar specialiai tam įgalioto asmens, neviršijant jų kompetencijos ir pagal nustatytą formą, bei patvirtinti herbiniais antspaudais, priimami kitų Susitariančiųjų Šalių teritorijose be jokio specialaus patvirtinimo.

2. Dokumentai, kurie vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje laikomi oficialiais dokumentais, kitų Susitariančiųjų Šalių teritorijose turi oficialių dokumentų įrodomąją galią.

14 straipsnis. Civilinės būklės dokumentų ir kitų dokumentų siuntimas

1. Susitariančiosios Šalys įsipareigoja viena kitai prašymu siųsti be vertimo ir nemokamai civilinės būklės aktų registracijos liudijimus tiesiogiai per Susitariančiųjų Šalių civilinės būklės aktų registracijos įstaigas, informuodamos piliečius apie dokumentų siuntimą.

2. Susitariančiosios Šalys įsipareigoja viena kitai prašymu siųsti be vertimo ir nemokamai išsilavinimo, darbo stažo ir kitus dokumentus, susijusius su prašomosios Susitariančiosios Šalies piliečių ir kitų jos teritorijoje gyvenančių asmenų asmeninėmis ar turtinėmis teisėmis ir interesais.

15 straipsnis. Informacija teisės klausimais

Susitariančiųjų Šalių centrinės teisingumo institucijos viena kitos prašymu teikia informaciją apie jų teritorijoje galiojančius ar galiojusius vidaus įstatymus ir jų taikymo praktiką teisingumo institucijose.

16 straipsnis. Adresų ir kitų duomenų nustatymas

1. Susitariančiosios Šalys viena kitos prašymu pagal savo įstatymus teikia pagalbą nustatant jų teritorijose gyvenančių asmenų adresus, jei to reikia jų piliečių teisėms įgyvendinti. Prašančioji Susitariančioji Šalis pateikia turimus duomenis prašyme nurodyto asmens adresui nustatyti.

2. Susitariančiųjų Šalių teisingumo institucijos teikia viena kitai pagalbą nustatant prašomosios Susitariančiosios Šalies teritorijoje gyvenančių asmenų darbo vietą ir pajamas, kuriems prašančiosios Susitariančiosios Šalies teisingumo institucijose yra pareikšti turtiniai reikalavimai civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose.

17 straipsnis. Kalba

Tarpusavio santykiuose vykdydamos šią Konvenciją Susitariančiųjų Šalių teisingumo institucijos naudoja Susitariančiųjų Šalių valstybines kalbas arba rusų kalbą. Jei dokumentai vykdomi Susitariančiųjų Šalių valstybinėmis kalbomis, prie jų pridedami patvirtinti vertimai į rusų kalbą.

18 straipsnis. Išlaidos, susijusios su teisinės pagalbos teikimu

Prašomoji Susitariančioji Šalis nereikalaus atlyginti išlaidų, patirtų teikiant teisinę pagalbą. Susitariančiosios Šalys pačios padengia visas išlaidas, atsiradusias teikiant teisinę pagalbą jų teritorijose.

19 straipsnis. Atsisakymas teikti teisinę pagalbą

Prašymas suteikti teisinę pagalbą gali būti visiškai ar iš dalies atmestas, jei tokios pagalbos suteikimas galėtų pakenkti suverenitetui ar saugumui arba prieštarautų prašomosios Susitariančiosios Šalies įstatymams. Atsisakius suteikti teisinę pagalbą, prašančioji Susitariančioji Šalis nedelsiant informuojama apie atsisakymo priežastis.

II skyrius. TEISINIAI SANTYKIAI CIVILINĖSE IR ŠEIMOS BYLOSE

I dalis. Kompetencija

20 straipsnis. Bendrosios nuostatos

1. Jei šio skyriaus II–V dalyse nenustatyta kitaip, ieškiniai asmenims, kurių gyvenamoji vieta yra vienos iš Susitariančiųjų Šalių teritorijoje, nepriklausomai nuo jų pilietybės, pareiškiami šios Susitariančiosios Šalies teismuose, o ieškiniai juridiniams asmenims pareiškiami Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje yra juridinio asmens valdymo organas, jo atstovybė ar filialas, teismuose.

Jei byloje dalyvauja keli atsakovai, kurių gyvenamoji vieta (buveinė) yra skirtingų Susitariančiųjų Šalių teritorijose, ginčas nagrinėjamas pagal bet kurio atsakovo gyvenamąją vietą (buveinę) ieškovo pasirinkimu.

2. Susitariančiosios Šalies teismai taip pat yra kompetentingi tais atvejais, kai jos teritorijoje:

a) vykdoma atsakovo įmonės (filialo) prekybinė, pramoninė ar kita ūkinė veikla;

b) įvykdyta arba turi būti visiškai ar iš dalies įvykdyta prievolė iš sutarties, kuri yra ginčo objektas;

c) turi nuolatinę gyvenamąją vietą ar buveinę ieškovas pagal ieškinį dėl garbės, orumo ir dalykinės reputacijos gynimo.

3. Pagal ieškinius dėl nuosavybės teisės ir kitų daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą išimtinai kompetentingi yra turto buvimo vietos teismai.

Ieškiniai vežėjams, kylantys iš krovinių, keleivių ir bagažo vežimo sutarčių, pareiškiami transporto organizacijos, kuriai nustatyta tvarka buvo pareikštas reikalavimas, valdymo organo buvimo vietoje.

21 straipsnis. Sutartinis teismingumas

1. Susitariančiųjų Šalių teismai gali nagrinėti bylas ir kitais atvejais, jei yra rašytinis šalių susitarimas perduoti ginčą šiems teismams.

Išimtinė kompetencija, kylanti iš 20 straipsnio 3 punkto ir kitų šio skyriaus II–V dalyse nustatytų normų, taip pat iš atitinkamos Susitariančiosios Šalies vidaus teisės aktų, negali būti pakeista šalių susitarimu.

2. Esant susitarimui perduoti ginčą, teismas atsakovo prašymu nutraukia bylos nagrinėjimą.

22 straipsnis. Teismo procesų tarpusavio ryšys

1. Jeigu byla tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tais pačiais pagrindais iškelta dviejų Susitariančiųjų Šalių teismuose, teismas, iškėlęs bylą vėliau, nutraukia procesą.

2. Priešieškinis ir reikalavimas dėl įskaitymo, kylantys iš to paties teisinio santykio kaip ir pagrindinis ieškinys, nagrinėjami teisme, kuris nagrinėja pagrindinį ieškinį.

22-1 straipsnis. Prašymas dėl prokuroro dalyvavimo civiliniame procese

Vienos Susitariančiosios Šalies prokuroras turi teisę kreiptis į kitos Susitariančiosios Šalies prokurorą su prašymu iškelti teisme bylą dėl prašančiosios Susitariančiosios Šalies piliečių teisių ir teisėtų interesų gynimo, dalyvauti nagrinėjant tokias bylas arba paduoti aukštesnės instancijos teismui kasacinį ar privatų protestą, taip pat protestą priežiūros tvarka dėl teismo sprendimų tokiose bylose.

II dalis. Asmeninis statusas

23 straipsnis. Teisnumas ir veiksnumas

1. Fizinio asmens veiksnumas nustatomas pagal Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis yra šis asmuo, teisės aktus.

2. Asmens be pilietybės veiksnumas nustatomas pagal šalies, kurioje jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, teisę.

3. Juridinio asmens teisnumas nustatomas pagal valstybės, pagal kurios įstatymus jis buvo įsteigtas, teisės aktus.

24 straipsnis. Pripažinimas ribotai veiksniu arba neveiksniu. Veiksnumo atkūrimas

1. Bylose dėl asmens pripažinimo ribotai veiksniu arba neveiksniu, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus, kompetentingas yra Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis yra šis asmuo, teismas.

2. Jeigu vienos Susitariančiosios Šalies teismui tampa žinomi pagrindai pripažinti ribotai veiksniu arba neveiksniu jos teritorijoje gyvenantį asmenį, kuris yra kitos Susitariančiosios Šalies pilietis, jis apie tai praneša Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis yra šis asmuo, teismui.

3. Jei Susitariančiosios Šalies teismas, kuris buvo informuotas apie pagrindus pripažinti asmenį ribotai veiksniu arba neveiksniu, per tris mėnesius nepradeda bylos arba nepraneša savo nuomonės, byla dėl pripažinimo ribotai veiksniu arba neveiksniu bus nagrinėjama tos Susitariančiosios Šalies teisme, kurios teritorijoje šis pilietis turi gyvenamąją vietą. Sprendimas dėl asmens pripažinimo ribotai veiksniu arba neveiksniu siunčiamas kompetentingam Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis yra šis asmuo, teismui.

4. Šio straipsnio 1–3 dalių nuostatos atitinkamai taikomos ir veiksnumo atkūrimui.

25 straipsnis. Pripažinimas nežinia kur esančiu ir paskelbimas mirusiu. Mirties fakto nustatymas

1. Bylose dėl asmens pripažinimo nežinia kur esančiu arba paskelbimo mirusiu ir bylose dėl mirties fakto nustatymo kompetentingos yra Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis asmuo buvo tuo metu, kai pagal paskutinius duomenis buvo gyvas, teisingumo institucijos, o kitų asmenų atžvilgiu – teisingumo institucijos pagal paskutinę gyvenamąją vietą.

2. Kiekvienos Susitariančiosios Šalies teisingumo institucijos gali pripažinti kitos Susitariančiosios Šalies pilietį ir kitą jos teritorijoje gyvenantį asmenį nežinia kur esančiu arba mirusiu, taip pat nustatyti jo mirties faktą pagal jos teritorijoje gyvenančių suinteresuotų asmenų, kurių teisės ir interesai grindžiami šios Susitariančiosios Šalies teisės aktais, prašymą.

3. Nagrinėdamos bylas dėl pripažinimo nežinia kur esančiu arba paskelbimo mirusiu ir bylas dėl mirties fakto nustatymo, Susitariančiųjų Šalių teisingumo institucijos taiko savo valstybės teisės aktus.

III dalis. Šeimos bylos

26 straipsnis. Santuokos sudarymas

Santuokos sudarymo sąlygos kiekvienam iš būsimų sutuoktinių nustatomos pagal Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis jis yra, teisės aktus, o asmenims be pilietybės – pagal Susitariančiosios Šalies, kuri yra jų nuolatinė gyvenamoji vieta, teisės aktus. Be to, dėl kliūčių sudaryti santuoką turi būti laikomasi Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje santuoka sudaroma, teisės aktų reikalavimų.

27 straipsnis. Sutuoktinių teisiniai santykiai

1. Sutuoktinių asmeniniai ir turtiniai teisiniai santykiai nustatomi pagal Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje jie turi bendrą gyvenamąją vietą, teisės aktus.

2. Jeigu vienas iš sutuoktinių gyvena vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje ir abu sutuoktiniai turi tą pačią pilietybę, jų asmeniniai ir turtiniai teisiniai santykiai nustatomi pagal tos Susitariančiosios Šalies, kurios piliečiais jie yra, teisės aktus.

3. Jeigu vienas iš sutuoktinių yra vienos Susitariančiosios Šalies pilietis, o antrasis – kitos Susitariančiosios Šalies pilietis ir vienas iš jų gyvena vienos, o antrasis – kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, tai jų asmeniniai ir turtiniai teisiniai santykiai nustatomi pagal tos Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje jie turėjo savo paskutinę bendrą gyvenamąją vietą, teisės aktus.

4. Jeigu šio straipsnio 3 punkte nurodyti asmenys neturėjo bendros gyvenamosios vietos Susitariančiųjų Šalių teritorijose, taikomi tos Susitariančiosios Šalies, kurios institucija nagrinėja bylą, teisės aktai.

5. Sutuoktinių teisiniai santykiai, susiję su jų nekilnojamuoju turtu, nustatomi pagal tos Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje šis turtas yra, teisės aktus.

6. Bylose dėl sutuoktinių asmeninių ir turtinių teisinių santykių kompetentingos yra tos Susitariančiosios Šalies teisingumo institucijos, kurios teisės aktai turi būti taikomi pagal šio straipsnio 1-3, 5 punktus.

28 straipsnis. Santuokos nutraukimas

1. Bylose dėl santuokos nutraukimo taikomi tos Susitariančiosios Šalies, kurios piliečiais sutuoktiniai yra prašymo pateikimo metu, teisės aktai.

2. Jeigu vienas iš sutuoktinių yra vienos Susitariančiosios Šalies pilietis, o antrasis – kitos Susitariančiosios Šalies pilietis, taikomi tos Susitariančiosios Šalies, kurios institucija nagrinėja bylą dėl santuokos nutraukimo, teisės aktai.

29 straipsnis. Susitariančiųjų Šalių institucijų kompetencija

1. Santuokos nutraukimo bylose, numatytose 28 straipsnio 1 dalyje, kompetentingos yra Susitariančiosios Šalies, kurios piliečiai sutuoktiniai yra prašymo padavimo metu, institucijos. Jei prašymo padavimo metu abu sutuoktiniai gyvena kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, kompetentingos yra ir šios Susitariančiosios Šalies institucijos.

2. Santuokos nutraukimo bylose, numatytose 28 straipsnio 2 dalyje, kompetentingos yra Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje gyvena abu sutuoktiniai, institucijos. Jei vienas iš sutuoktinių gyvena vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, o antrasis – kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, santuokos nutraukimo bylose kompetentingos yra abiejų Susitariančiųjų Šalių, kurių teritorijose gyvena sutuoktiniai, institucijos.

30 straipsnis. Santuokos pripažinimas negaliojančia

1. Bylose dėl santuokos pripažinimo negaliojančia taikomi Susitariančiosios Šalies, kurios teisės aktai pagal 26 straipsnį buvo taikomi sudarant santuoką, teisės aktai.

2. Institucijos kompetencija bylose dėl santuokos pripažinimo negaliojančia nustatoma pagal 27 straipsnį.

31 straipsnis. Tėvystės ar motinystės nustatymas ir ginčijimas

Tėvystės ar motinystės nustatymas ir ginčijimas nustatomas pagal Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis vaikas yra pagal gimimą, teisės aktus.

32 straipsnis. Tėvų ir vaikų teisiniai santykiai

1. Tėvų ir vaikų teisės ir pareigos, įskaitant tėvų pareigas išlaikyti vaikus, nustatomos pagal Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje jie turi nuolatinę bendrą gyvenamąją vietą, teisės aktus, o nesant nuolatinės bendros tėvų ir vaikų gyvenamosios vietos, jų tarpusavio teisės ir pareigos nustatomos pagal Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis yra vaikas, teisės aktus.

Ieškovo reikalavimu dėl alimentinių prievolių taikomi Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje nuolat gyvena vaikas, teisės aktai.

2. Išlaikymo prievolės suaugusių vaikų tėvų naudai, taip pat išlaikymo prievolės kitų šeimos narių atžvilgiu nustatomos pagal Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje jie turėjo bendrą gyvenamąją vietą, teisės aktus. Nesant bendros gyvenamosios vietos, tokios prievolės nustatomos pagal Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis yra ieškovas, teisės aktus.

3. Bylose dėl teisinių santykių tarp tėvų ir vaikų kompetentingas yra Susitariančiosios Šalies teismas, kurios teisės aktai taikytini pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis.

4. Teismo sprendimų vykdymas bylose, susijusiose su vaikų auklėjimu, atliekamas pagal Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje vaikas gyvena, teisės aktuose nustatytą tvarką.

5. Susitariančiosios Šalys teikia viena kitai pagalbą ieškant atsakovo bylose dėl išlaikymo išieškojimo, kai yra pagrindo manyti, kad atsakovas yra kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, ir teismas yra priėmęs nutartį paskelbti jo paiešką.

33 straipsnis. Globa ir rūpyba

1. Globos ir rūpybos nustatymas ar panaikinimas atliekamas pagal Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis yra asmuo, kuriam nustatoma globa ir rūpyba, teisės aktus.

2. Teisiniai santykiai tarp globėjo ir rūpintojo bei asmens, esančio globoje ir rūpyboje, reglamentuojami pagal Susitariančiosios Šalies, kurios institucija paskyrė globėją ar rūpintoją, teisės aktus.

3. Pareiga taikyti globą ar rūpybą nustatoma pagal Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis yra asmuo, skiriamas globėju ar rūpintoju, teisės aktus.

4. Vienos Susitariančiosios Šalies piliečio globėju ar rūpintoju gali būti paskirtas kitos Susitariančiosios Šalies pilietis, jei jis gyvena Šalies, kurioje bus vykdoma globa ar rūpyba, teritorijoje.

34 straipsnis. Susitariančiųjų Šalių institucijų kompetencija globos ir rūpybos klausimais

Bylose dėl globos ar rūpybos nustatymo ar panaikinimo kompetentingos Susitariančiosios Šalies institucijos, kurios pilietybę turi asmuo, kuriam nustatoma ar panaikinama globa ar rūpyba, jei ši Konvencija nenustato kitaip.

35 straipsnis. Globos ir rūpybos priemonių priėmimo tvarka

1. Jei reikia imtis globos ar rūpybos priemonių vienos Susitariančiosios Šalies piliečio, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta, buvimo vieta ar turtas yra kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, interesais, šios Susitariančiosios Šalies institucija nedelsdama praneša institucijai, kompetentingai pagal 34 straipsnį.

2. Skubiais atvejais kitos Susitariančiosios Šalies institucija gali imtis būtinų priemonių pagal savo įstatymus. Ji privalo nedelsdama apie tai pranešti institucijai, kompetentingai pagal 34 straipsnį. Šios priemonės galioja tol, kol 34 straipsnyje nurodyta institucija nepriima kitokio sprendimo.

36 straipsnis. Globos ar rūpybos perdavimo tvarka

1. Institucija, kompetentinga pagal 34 straipsnį, gali perduoti globą ar rūpybą kitos Susitariančiosios Šalies institucijai, jei globojamas ar rūpinamas asmuo turi gyvenamąją vietą, buvimo vietą ar turtą šios Susitariančiosios Šalies teritorijoje. Globos ar rūpybos perdavimas įsigalioja nuo to momento, kai prašoma institucija prisiima globą ar rūpybą ir apie tai praneša prašančiajai institucijai.

2. Institucija, kuri pagal šio straipsnio 1 dalį prisiėmė globą ir rūpybą, jas vykdo pagal savo valstybės įstatymus.

37 straipsnis. Įvaikinimas

1. Įvaikinimas ar jo panaikinimas nustatomas pagal Susitariančiosios Šalies, kurios pilietybę turi įtėvis įvaikinimo ar jo panaikinimo prašymo pateikimo metu, įstatymus.

2. Jei vaikas yra kitos Susitariančiosios Šalies pilietis, įvaikinant ar jį atšaukiant būtina gauti teisėto atstovo ir kompetentingos valstybės institucijos sutikimą, taip pat vaiko sutikimą, jei to reikalaujama pagal Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis jis yra, teisės aktus.

3. Jei vaiką įvaikina sutuoktiniai, iš kurių vienas yra vienos Susitariančiosios Šalies pilietis, o kitas – kitos Susitariančiosios Šalies pilietis, įvaikinimas ar jo atšaukimas turi būti atliekamas pagal abiejų Susitariančiųjų Šalių teisės aktuose numatytas sąlygas.

4. Įvaikinimo ar jo atšaukimo bylose kompetentinga yra tos Susitariančiosios Šalies institucija, kurios pilietis yra įtėvis įvaikinimo ar jo atšaukimo prašymo pateikimo metu, o šio straipsnio 3 punkte numatytu atveju kompetentinga yra tos Susitariančiosios Šalies institucija, kurios teritorijoje sutuoktiniai turi arba turėjo paskutinę bendrą gyvenamąją vietą arba buvimo vietą.

IV dalis. Nuosavybės teisiniai santykiai

38 straipsnis. Nuosavybės teisė

1. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą nustatoma pagal tos Susitariančiosios Šalies teisės aktus, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas. Klausimas, koks turtas yra nekilnojamasis, sprendžiamas pagal tos šalies, kurios teritorijoje šis turtas yra, teisės aktus.

2. Nuosavybės teisė į transporto priemones, kurios turi būti įregistruotos valstybės registruose, nustatoma pagal tos Susitariančiosios Šalies teisės aktus, kurios teritorijoje yra transporto priemonę įregistravusi institucija.

3. Nuosavybės teisės ar kitos daiktinės teisės į turtą atsiradimas ir pasibaigimas nustatomas pagal tos Susitariančiosios Šalies teisės aktus, kurios teritorijoje turtas buvo tuo metu, kai įvyko veiksmas ar kita aplinkybė, kuri buvo tokios teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas.

4. Nuosavybės teisės ar kitos daiktinės teisės į turtą, kuris yra sandorio objektas, atsiradimas ir pasibaigimas nustatomas pagal sandorio sudarymo vietos teisės aktus, jeigu šalių susitarimu nenumatyta kitaip.

39 straipsnis. Sandorio forma

1. Sandorio forma nustatoma pagal jo buvimo vietos teisės aktus.

2. Sandorio dėl nekilnojamojo turto ir teisių į jį forma nustatoma pagal Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje yra toks turtas, teisės aktus.

40 straipsnis. Įgaliojimas

Įgaliojimo forma ir galiojimo terminas nustatomi pagal Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje yra toks turtas, teisės aktus.

41 straipsnis. Šalių teisės ir pareigos pagal sandorį

Šalių teisės ir pareigos pagal sandorį nustatomos pagal jo sudarymo vietos teisės aktus, jeigu šalių susitarimu nenumatyta kitaip.

42 straipsnis. Žalos atlyginimas

1. Prievolės atlyginti žalą, išskyrus kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų, nustatomos pagal Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas ar kita aplinkybė, buvusi pagrindu reikalavimui atlyginti žalą, teisės aktus.

2. Jei žalos padarytojas ir nukentėjusysis yra vienos Susitariančiosios Šalies piliečiai, taikomi šios Susitariančiosios Šalies teisės aktai.

3. Bylose, paminėtose šio straipsnio 1 ir 2 punktuose, kompetentingas yra Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas ar kita aplinkybė, buvusi pagrindu reikalavimui atlyginti žalą, teismas. Nukentėjusysis gali pareikšti ieškinį taip pat Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą, teisme.

43 straipsnis. Ieškininė veikla

Ieškininės veiklos klausimai sprendžiami pagal teisės aktus, kurie taikomi atitinkamiems teisiniams santykiams reguliuoti.

V dalis. Paveldėjimas

44 straipsnis. Lygybės principas

Kiekvienos Susitariančiosios Šalies piliečiai gali paveldėti kitų Susitariančiųjų Šalių teritorijose turtą ar teises pagal įstatymą arba pagal testamentą tomis pačiomis sąlygomis ir tokia pačia apimtimi kaip ir šios Susitariančiosios Šalies piliečiai.

45 straipsnis. Paveldėjimo teisė

1. Turto paveldėjimo teisė, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį, nustatoma pagal Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje palikėjas turėjo paskutinę nuolatinę gyvenamąją vietą, teisės aktus.

2. Nekilnojamojo turto paveldėjimo teisė nustatoma pagal Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje yra šis turtas, teisės aktus.

46 straipsnis. Palikimo perėjimas valstybei

Jei pagal Susitariančiosios Šalies, taikytinos paveldint, teisės aktus paveldėtoja yra valstybė, tai kilnojamasis palikimo turtas pereina Susitariančiajai Šaliai, kurios pilietis palikėjas buvo mirties momentu, o nekilnojamasis palikimo turtas pereina Susitariančiajai Šaliai, kurios teritorijoje jis yra.

47 straipsnis. Testamentas

Asmens gebėjimas sudaryti ir panaikinti testamentą, taip pat testamento ir jo panaikinimo forma nustatoma pagal tos šalies, kurioje testatorius turėjo gyvenamąją vietą akto sudarymo metu, teisę. Tačiau testamentas ar jo panaikinimas negali būti pripažinti negaliojančiais dėl formos nesilaikymo, jei pastaroji atitinka jo sudarymo vietos teisės reikalavimus.

48 straipsnis. Kompetencija paveldėjimo bylose

1. Bylų dėl kilnojamojo turto paveldėjimo nagrinėjimą kompetentingos vykdyti Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje palikėjas turėjo gyvenamąją vietą savo mirties momentu, institucijos.

2. Bylų dėl nekilnojamojo turto paveldėjimo nagrinėjimą kompetentingos vykdyti Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje yra turtas, institucijos.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos taip pat taikomos nagrinėjant ginčus, kylančius ryšium su paveldėjimo bylų nagrinėjimu.

49 straipsnis. Diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos kompetencija paveldėjimo bylose

Paveldėjimo bylose, įskaitant paveldėjimo ginčus, kiekvienos Susitariančiosios Šalies diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos turi kompetenciją atstovauti (išskyrus teisę atsisakyti palikimo) be specialaus įgaliojimo kitų Susitariančiųjų Šalių institucijose savo valstybės piliečiams, jei jų nėra arba jie nepaskyrė atstovo.

50 straipsnis. Palikimo apsaugos priemonės

1. Susitariančiųjų Šalių institucijos pagal savo teisės aktus imasi priemonių, būtinų užtikrinti jų teritorijose kitų Susitariančiųjų Šalių piliečių palikto palikimo apsaugą arba jo valdymą.

2. Apie priemones, imtas pagal šio straipsnio 1 dalį, nedelsiant pranešama Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis yra palikėjas, diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai. Nurodyta atstovybė ar įstaiga gali dalyvauti įgyvendinant šias priemones.

3. Teisingumo institucijos, kompetentingos vykdyti paveldėjimo bylą, taip pat diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos prašymu pagal šio straipsnio 1 dalį imtos priemonės gali būti pakeistos, panaikintos ar atidėtos.

III SKIRSNIS. SPRENDIMŲ PRIPAŽINIMAS IR VYKDYMAS

51 straipsnis. Sprendimų pripažinimas ir vykdymas

Kiekviena Susitariančioji Šalis šioje Konvencijoje numatytomis sąlygomis pripažįsta ir vykdo šiuos kitų Susitariančiųjų Šalių teritorijose priimtus sprendimus:

a) teisingumo institucijų sprendimus civilinėse ir šeimos bylose, įskaitant teismo patvirtintas taikos sutartis tokiose bylose ir notarinius aktus dėl piniginių įsipareigojimų (toliau – sprendimai);

b) teismų sprendimus baudžiamosiose bylose dėl žalos atlyginimo.

52 straipsnis. Sprendimų, nereikalaujančių vykdymo, pripažinimas

1. Kiekvienos Susitariančiosios Šalies teisingumo institucijų priimti ir įsiteisėję sprendimai, kurie pagal savo pobūdį nereikalauja vykdymo, pripažįstami kitų Susitariančiųjų Šalių teritorijose be specialios procedūros, jeigu:

a) prašomosios Susitariančiosios Šalies teisingumo institucijos nėra anksčiau priėmusios šioje byloje įsiteisėjusio sprendimo;

b) byla pagal šią Konvenciją, o šioje nenumatytais atvejais – pagal Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje sprendimas turi būti pripažintas, teisės aktus, nepriskiriama išimtinei šios Susitariančiosios Šalies teisingumo institucijų kompetencijai.

2. Šio straipsnio 1 punkto nuostatos taip pat taikomos sprendimams dėl globos ir rūpybos, taip pat sprendimams dėl santuokos nutraukimo, priimtiems institucijų, kompetentingų pagal Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje sprendimas priimtas, teisės aktus.

53 straipsnis. Prašymas leisti priverstinai vykdyti sprendimą

1. Prašymas leisti priverstinai vykdyti sprendimą paduodamas kompetentingam Susitariančiosios Šalies teismui, kurio teritorijoje sprendimas turi būti vykdomas. Jis gali būti paduotas ir teismui, kuris priėmė sprendimą byloje pirmąja instancija. Šis teismas nukreipia prašymą teismui, kompetentingam priimti sprendimą dėl prašymo.

2. Prie prašymo pridedama:

a) sprendimas arba jo patvirtinta kopija, taip pat oficialus dokumentas, patvirtinantis, kad sprendimas įsiteisėjo ir yra vykdytinas arba kad jis vykdytinas iki įsiteisėjimo, jei tai neišplaukia iš paties sprendimo;

b) dokumentas, iš kurio matyti, kad šalis, prieš kurią buvo priimtas sprendimas ir kuri nedalyvavo procese, buvo tinkamai ir laiku iškviesta į teismą, o jos procesinio neveiksnumo atveju buvo tinkamai atstovaujama;

c) dokumentas, patvirtinantis dalinį sprendimo įvykdymą jo išsiuntimo metu;

d) dokumentas, patvirtinantis šalių susitarimą sutartinės jurisdikcijos bylose.

3. Prašymas leisti priverstinai vykdyti sprendimą ir prie jo pridedami dokumentai pateikiami su patvirtintu vertimu į prašomosios Susitariančiosios Šalies kalbą arba į rusų kalbą.

54 straipsnis. Sprendimų pripažinimo ir priverstinio vykdymo tvarka

1. Prašymai dėl 51 straipsnyje numatytų sprendimų pripažinimo ir leidimo priverstinai vykdyti nagrinėjami Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje turi būti vykdomas priverstinis vykdymas, teismuose.

2. Teismas, nagrinėjantis prašymą dėl sprendimo pripažinimo ir leidimo priverstinai vykdyti, apsiriboja nustatymu, ar laikomasi šioje Konvencijoje numatytų sąlygų. Jei sąlygos yra įvykdytos, teismas priima sprendimą dėl priverstinio vykdymo.

3. Priverstinio vykdymo tvarka nustatoma pagal Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje turi būti vykdomas priverstinis vykdymas, teisės aktus.

55 straipsnis. Atsisakymas pripažinti ir vykdyti sprendimus

Pripažinti 52 straipsnyje numatytus sprendimus ir išduoti leidimą priverstinai vykdyti gali būti atsisakyta šiais atvejais:

a) jei pagal Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje buvo priimtas sprendimas, teisės aktus jis nėra įsiteisėjęs arba nevykdytinas, išskyrus atvejus, kai sprendimas turi būti vykdomas iki įsiteisėjimo;

b) atsakovas nedalyvavo procese dėl to, kad jam ar jo įgaliotam asmeniui nebuvo laiku ir tinkamai įteiktas šaukimas į teismą;

c) byloje tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu Susitariančiosios Šalies, kurioje turi būti pripažintas ir vykdomas sprendimas, teritorijoje jau buvo anksčiau priimtas įsiteisėjęs sprendimas arba yra pripažintas trečiosios valstybės teismo sprendimas, arba jei šios Susitariančiosios Šalies institucija anksčiau buvo pradėjusi proceso šioje byloje;

d) pagal šios Konvencijos nuostatas, o jos nenumatytais atvejais – pagal Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, teisės aktus, byla priklauso išimtinei jos institucijos kompetencijai;

e) nėra dokumento, patvirtinančio šalių susitarimą dėl sutartinės teismingumo bylos;

f) yra suėjęs priverstinio vykdymo senaties terminas, numatytas Susitariančiosios Šalies, kurios teismas vykdo pavedimus, teisės aktuose.

IV SKYRIUS. TEISINĖ PAGALBA IR TEISINIAI SANTYKIAI BAUDŽIAMOSIOSE BYLOSE

1 dalis. Išdavimas

56 straipsnis. Pareiga išduoti

1. Susitariančiosios Šalys įsipareigoja pagal šios Konvencijos numatytas sąlygas, gavusios prašymą, viena kitai išduoti jų teritorijoje esančius asmenis, kad jie būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba kad būtų įvykdytas nuosprendis.

2. Išdavimas baudžiamojon atsakomybėn patraukti vykdomas už tokias veikas, kurios pagal prašančiosios ir prašomosios Susitariančiųjų Šalių įstatymus yra baudžiamos ir už kurių padarymą numatyta laisvės atėmimo bausmė ne trumpesniam kaip vienerių metų laikotarpiui arba sunkesnė bausmė.

3. Išdavimas nuosprendžiui vykdyti vykdomas už tokias veikas, kurios pagal prašančiosios ir prašomosios Susitariančiųjų Šalių teisės aktus yra baudžiamos ir už kurių padarymą asmuo, kurio išdavimo prašoma, buvo nuteistas laisvės atėmimu ne trumpesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui arba sunkesne bausme.

57 straipsnis. Atsisakymas išduoti

1. Išdavimas nevykdomas, jeigu:

a) asmuo, kurio išdavimo prašoma, yra prašomosios Susitariančiosios Šalies pilietis;

b) prašymo gavimo metu baudžiamasis persekiojimas pagal prašomosios Susitariančiosios Šalies teisės aktus negali būti pradėtas arba nuosprendis negali būti įvykdytas dėl senaties termino suėjimo arba dėl kito teisėto pagrindo;

c) dėl asmens, kurio išdavimo prašoma, prašomosios Susitariančiosios Šalies teritorijoje už tą patį nusikaltimą buvo priimtas įsiteisėjęs nuosprendis arba nutarimas nutraukti bylą;

d) nusikaltimas pagal prašančiosios ar prašomosios Susitariančiosios Šalies teisės aktus yra persekiojamas privataus kaltinimo tvarka (nukentėjusiojo skundu).

2. Išduoti gali būti atsisakyta, jei nusikaltimas, dėl kurio prašoma išduoti, buvo padarytas prašomosios Susitariančiosios Šalies teritorijoje.

3. Atsisakius išduoti, prašančioji Susitariančioji Šalis turi būti informuota apie atsisakymo pagrindus.

58 straipsnis. Reikalavimas išduoti

1. Reikalavime išduoti turi būti nurodyta ši informacija:

a) prašančiosios ir prašomosios įstaigų pavadinimai;

b) faktinių veikos aplinkybių aprašymas ir prašančiosios Susitariančiosios Šalies įstatymo tekstas, kuriuo remiantis ši veika pripažįstama nusikaltimu, nurodant šiame įstatyme numatytą bausmės priemonę;

c) išduotino asmens pavardė, vardas, tėvavardis, jo gimimo metai, pilietybė, gyvenamoji ar buvimo vieta, jei įmanoma – išvaizdos aprašymas, nuotrauka, pirštų atspaudai ir kiti duomenys apie jo asmenybę;

d) duomenys apie nusikaltimu padarytos žalos dydį.

2. Prie reikalavimo išduoti, siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, turi būti pridėta patvirtinta nutarties dėl suėmimo kopija.

3. Prie reikalavimo išduoti, siekiant įvykdyti nuosprendį, turi būti pridėta patvirtinta nuosprendžio kopija su žyma apie jo įsiteisėjimą ir baudžiamojo įstatymo nuostatos, kuria remiantis asmuo buvo nuteistas, tekstas. Jei nuteistasis jau atliko dalį bausmės, taip pat pateikiami duomenys apie tai.

4. Reikalavimai išduoti ir prie jų pridedami dokumentai surašomi pagal 17 straipsnio nuostatas.

59 straipsnis. Papildoma informacija

1. Jei reikalavime išduoti nėra visų būtinų duomenų, prašomoji Susitariančioji Šalis gali paprašyti papildomos informacijos, nustatydama tam iki vieno mėnesio terminą. Šis terminas gali būti pratęstas dar iki vieno mėnesio prašančiosios Susitariančiosios Šalies prašymu.

2. Jei prašančioji Susitariančioji Šalis per nustatytą terminą nepateikia papildomos informacijos, prašomoji Susitariančioji Šalis privalo paleisti suimtą asmenį.

60 straipsnis. Paieška ir suėmimas išdavimui

Gavusi reikalavimą išduoti, prašomoji Susitariančioji Šalis nedelsdama imasi priemonių surasti ir suimti asmenį, kurio išdavimo reikalaujama, išskyrus atvejus, kai išdavimas negali būti atliktas.

61 straipsnis. Suėmimas arba sulaikymas iki reikalavimo išduoti gavimo

1. Asmuo, kurio išdavimo prašoma, prašymu gali būti suimtas iki išdavimo reikalavimo gavimo. Prašyme turi būti nuoroda į nutartį dėl suėmimo arba įsiteisėjusį nuosprendį ir nurodyta, kad išdavimo reikalavimas bus pateiktas papildomai. Prašymas suimti iki išdavimo reikalavimo gavimo gali būti perduotas paštu, telegrafu, teleksu arba telefaksu.

2. Asmuo gali būti sulaikytas ir be šio straipsnio 1 punkte numatyto prašymo, jei yra įstatymų numatytų pagrindų įtarti, kad jis kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje padarė nusikaltimą, už kurį taikoma išdavimas.

3. Apie suėmimą ar sulaikymą iki išdavimo reikalavimo gavimo būtina nedelsiant pranešti kitai Susitariančiajai Šaliai.

61-1 straipsnis. Asmens paieška iki išdavimo reikalavimo gavimo

1. Susitariančiosios Šalys pavedimu vykdo asmens paiešką iki išdavimo reikalavimo gavimo, jei yra pagrindo manyti, kad šis asmuo gali būti prašomosios Susitariančiosios Šalies teritorijoje.

2. Pavedimas dėl paieškos vykdymo surašomas pagal 7 straipsnio nuostatas ir turi būti kuo išsamesnis ieškomo asmens aprašymas, kartu su bet kokia kita informacija, leidžiančia nustatyti jo buvimo vietą, prašymas jį suimti, nurodant, kad šio asmens išdavimo reikalavimas bus pateiktas.

3. Prie pavedimo dėl paieškos vykdymo pridedama kompetentingos institucijos sprendimo dėl suėmimo arba įsiteisėjusio nuosprendžio patvirtinta kopija, duomenys apie neatliktą bausmės dalį, taip pat nuotrauka ir pirštų atspaudai (jei tokių yra).

4. Apie ieškomo asmens suėmimą ar kitus paieškos rezultatus nedelsiant informuojama prašančioji Susitariančioji Šalis.

61-2 straipsnis. Suėmimo termino skaičiavimas

Laikas, kurį asmuo, sulaikytas pagal šios Konvencijos 60, 61, 61-1 straipsnių nuostatas, praleido suėmime, jo išdavimo atveju įskaitomas į bendrą sulaikymo terminą, numatytą tos Susitariančiosios Šalies, kuriai šis asmuo išduotas, teisės aktuose.

62 straipsnis. Sulaikyto ar suimto asmens paleidimas

1. Asmuo, suimtas pagal 61 straipsnio 1 dalį ir 61-1 straipsnį, turi būti paleistas, jei gaunamas prašančiosios Susitariančiosios Šalies pranešimas apie būtinybę paleisti šį asmenį arba jei prašymas išduoti su visais prie jo pridėtais dokumentais, numatytais 58 straipsnyje, nėra gautas prašomosios Susitariančiosios Šalies per keturiasdešimt dienų nuo suėmimo dienos.

2. Asmuo, sulaikytas pagal 61 straipsnio 2 dalį, turi būti paleistas, jei prašymas jį suimti pagal 61 straipsnio 1 dalį negaunamas per teisės aktuose sulaikymui numatytą terminą.

63 straipsnis. Išdavimo atidėjimas

Jei asmuo, kurio išdavimo prašoma, yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn arba nuteistas už kitą nusikaltimą prašomosios Susitariančiosios Šalies teritorijoje, jo išdavimas gali būti atidėtas iki baudžiamojo persekiojimo nutraukimo, nuosprendžio įvykdymo arba atleidimo nuo bausmės.

64 straipsnis. Laikinas išdavimas

1. Jei 63 straipsnyje numatytas išdavimo atidėjimas gali sukelti baudžiamojo persekiojimo senaties termino pabaigą arba pakenkti nusikaltimo tyrimui, asmuo, kurio išdavimo prašoma pagal prašymą, gali būti išduotas laikinai.

2. Laikinai išduotas asmuo turi būti grąžintas atlikus baudžiamosios bylos veiksmą, dėl kurio jis buvo išduotas, bet ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo asmens perdavimo dienos. Pagrįstais atvejais terminas gali būti pratęstas.

65 straipsnis. Išdavimo reikalavimų kolizija

Jei išdavimo reikalavimai gaunami iš kelių valstybių, prašomoji Susitariančioji Šalis savarankiškai sprendžia, kuris iš šių reikalavimų turi būti patenkintas.

66 straipsnis. Išduoto asmens baudžiamojo persekiojimo ribos

1. Be prašančiosios Susitariančiosios Šalies sutikimo išduotas asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ar nubaustas už nusikaltimą, padarytą iki jo išdavimo, už kurį jis nebuvo išduotas.

2. Be prašančiosios Susitariančiosios Šalies sutikimo asmuo negali būti išduotas ir trečiajai valstybei.

3. Prašančiosios Susitariančiosios Šalies sutikimo nereikia, jei išduotas asmuo nepalieka prašančiosios Susitariančiosios Šalies teritorijos per vieną mėnesį po baudžiamojo proceso pabaigos, o nuteistasis – per vieną mėnesį po bausmės atlikimo ar atleidimo nuo jos, arba jei jis savo noru į ją grįžta. Į šį terminą neįskaitomas laikas, per kurį išduotas asmuo negalėjo palikti prašančiosios Susitariančiosios Šalies teritorijos.

67 straipsnis. Išduoto asmens perdavimas

Prašančioji Susitariančioji Šalis praneša prašančiajai Susitariančiajai Šaliai apie išdavimo vietą ir laiką. Jei prašančioji Susitariančioji Šalis nepriima išduotino asmens per 15 dienų nuo nustatytos perdavimo datos, šis asmuo turi būti paleistas iš arešto.

67-1 straipsnis. Pakartotinis sulaikymas arbaėmimas į areštinę

Asmens paleidimas pagal 59 straipsnio 2 dalį, 62 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 67 straipsnį netrukdo pakartotinai jį sulaikyti ir paimti į areštinę siekiant išduoti reikalaujamą asmenį, jei vėliau gaunamas reikalavimas dėl išdavimo.

68 straipsnis. Pakartotinis išdavimas

Jei išduotas asmuo išvengia baudžiamojo persekiojimo ar bausmės atlikimo ir grįžta į prašančiosios Susitariančiosios Šalies teritoriją, pagal naują reikalavimą jis turi būti išduotas nepateikiant 58 ir 59 straipsniuose nurodytų medžiagų.

69 straipsnis. Pranešimas apie baudžiamosios bylos nagrinėjimo rezultatus

Susitariančiosios Šalys praneša viena kitai apie baudžiamosios bylos, iškeltos joms išduotam asmeniui, nagrinėjimo rezultatus. Paprašius, išsiunčiama ir galutinio sprendimo kopija.

70 straipsnis. Tranzitinis pervežimas

1. Susitariančioji Šalis, kitos Susitariančiosios Šalies prašymu, leidžia tranzitinį vežimą per savo teritoriją asmenų, išduotų kitai Susitariančiajai Šaliai arba laikinai perduotų trečiosios valstybės.

2. Prašymas leisti tokį vežimą nagrinėjamas ta pačia tvarka, kaip ir reikalavimas dėl išdavimo.

3. Prašomoji Susitariančioji Šalis leidžia tranzitinį vežimą tokiu būdu, kokį ji laiko tinkamiausiu.

71 straipsnis. Išlaidos, susijusios su išdavimu ir tranzitiniu vežimu

Išlaidas, susijusias su išdavimu arba laikinu perdavimu, padengia Susitariančioji Šalis, kurios teritorijoje jos atsirado, o išlaidas, susijusias su tranzitiniu vežimu – Susitariančioji Šalis, pateikusi prašymą dėl tokio vežimo.

2 dalis. Baudžiamojo persekiojimo vykdymas

72 straipsnis. Pareiga vykdyti baudžiamąjį persekiojimą

1. Kiekviena Susitariančioji Šalis įsipareigoja kitos Susitariančiosios Šalies pavedimu vykdyti pagal savo teisės aktus baudžiamąjį persekiojimą prieš savo pačios piliečius, įtariamus, kad jie padarė nusikaltimą prašančiosios Susitariančiosios Šalies teritorijoje.

2. Jei nusikaltimas, dėl kurio iškelta byla, sukelia asmenų, patyrusių žalą iš nusikaltimo, civilinius teisinius reikalavimus, šie reikalavimai, esant jų prašymui atlyginti žalą, nagrinėjami šioje byloje.

73 straipsnis. Pavedimas vykdyti baudžiamąjį persekiojimą

1. Pavedime vykdyti baudžiamąjį persekiojimą turi būti nurodyta:

a) prašančiosios įstaigos pavadinimas;

b) veikos, dėl kurios siunčiamas pavedimas vykdyti persekiojimą, aprašymas;

c) kuo tikslesnis veikos padarymo laiko ir vietos nurodymas;

d) prašančiosios Susitariančiosios Šalies įstatymo nuostatos, kuria remiantis veika pripažįstama nusikaltimu, tekstas, taip pat kitų teisės normų, turinčių esminės reikšmės bylos nagrinėjimui, tekstas;

e) įtariamojo asmens pavardė ir vardas, jo pilietybė, taip pat kiti duomenys apie jo asmenybę;

e) nukentėjusiųjų pareiškimai baudžiamosiose bylose, keliamose pagal nukentėjusiojo pareiškimą, ir prašymai atlyginti žalą;

f) nurodyti nusikaltimu padarytos žalos dydį.

Prie pavedimo pridedama prašančiosios Susitariančiosios Šalies turima baudžiamojo persekiojimo medžiaga, taip pat įrodymai.

2. Kai prašančioji Susitariančioji Šalis perduoda iškeltą baudžiamąją bylą, šios bylos tyrimą tęsia prašomoji Susitariančioji Šalis pagal savo teisės aktus. Kiekvienas byloje esantis dokumentas turi būti patvirtintas prašančiosios Susitariančiosios Šalies kompetentingos teisingumo institucijos antspaudu.

3. Pavedimas ir prie jo pridedami dokumentai surašomi pagal 18 straipsnio nuostatas.

4. Jei pavedimo vykdyti baudžiamąjį persekiojimą perdavimo metu kaltinamasis yra sulaikytas prašančiosios Susitariančiosios Šalies teritorijoje, jis perduodamas į prašomosios Susitariančiosios Šalies teritoriją.

74 straipsnis. Pranešimas apie baudžiamojo persekiojimo rezultatus

Prašomoji Susitariančioji Šalis privalo pranešti prašančiajai Susitariančiajai Šaliai apie galutinį sprendimą. Prašančiosios Susitariančiosios Šalies prašymu išsiunčiama galutinio sprendimo kopija.

75 straipsnis. Sprendimo priėmimo pasekmės

Jei Susitariančiajai Šaliai pagal 72 straipsnį buvo perduotas pavedimas vykdyti baudžiamąjį persekiojimą po to, kai įsiteisėjo nuosprendis arba prašomosios Susitariančiosios Šalies institucija priėmė kitą galutinį sprendimą, prašančiosios Susitariančiosios Šalies institucijos negali iškelti baudžiamosios bylos, o jų iškelta byla turi būti nutraukta.

76 straipsnis. Atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios aplinkybės

Kiekviena Susitariančioji Šalis, tirdama nusikaltimus ir nagrinėdama baudžiamąsias bylas teismuose, atsižvelgia į Susitariančiųjų Šalių teisės aktuose numatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nepriklausomai nuo to, kurios Susitariančiosios Šalies teritorijoje jos atsirado.

76-1 straipsnis. Nuosprendžių pripažinimas

Sprendžiant klausimus dėl asmens pripažinimo ypač pavojingu recidyvistu, dėl nusikaltimo padarymo pakartotinai faktų nustatymo ir pareigų, susijusių su sąlyginiu nuteisimu, nuosprendžio vykdymo atidėjimu ar sąlyginiu paleidimu iš laisvės atėmimo vietų, pažeidimo, Susitariančiųjų Šalių teisingumo įstaigos gali pripažinti ir atsižvelgti į buvusios SSRS ir į jos sudėtį įėjusių sąjunginių respublikų teismų (tribunolų), taip pat Susitariančiųjų Šalių teismų priimtus nuosprendžius.

77 straipsnis. Bylų, priklausančių dviejų ar kelių Susitariančiųjų Šalių teismų jurisdikcijai, nagrinėjimo tvarka

Kaltinant vieną asmenį ar asmenų grupę padarius kelis nusikaltimus, kurių bylos priklauso dviejų ar daugiau Susitariančiųjų Šalių teismų jurisdikcijai, jas nagrinėti yra kompetentingas tos Susitariančiosios Šalies teismas, kurios teritorijoje buvo baigtas ikiteisminis tyrimas. Šiuo atveju byla nagrinėjama pagal šios Susitariančiosios Šalies proceso taisykles.

3 dalis. Specialiosios nuostatos dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių baudžiamosiose bylose

78 straipsnis. Daiktų perdavimas

1. Susitariančiosios Šalys įsipareigoja viena kitos prašymu perduoti:

a) daiktus, kurie buvo panaudoti padarant nusikaltimą, už kurį pagal šią Konvenciją išduodamas asmuo, įskaitant nusikaltimo įrankius; daiktus, kurie buvo įgyti dėl nusikaltimo arba kaip atlygis už jį, arba daiktus, kuriuos nusikaltėlis gavo mainais už taip įgytus daiktus;

b) daiktus, kurie gali turėti reikšmės kaip įrodymai baudžiamojoje byloje; šie daiktai perduodami ir tuo atveju, jei nusikaltėlio išdavimas negali būti įvykdytas dėl jo mirties, pabėgimo ar kitų aplinkybių.

2. Jei prašomajai Susitariančiajai Šaliai šio straipsnio pirmoje dalyje nurodytų daiktų reikia kaip įrodymų baudžiamojoje byloje, jų perdavimas gali būti atidėtas iki bylos nagrinėjimo pabaigos.

3. Trečiųjų asmenų teisės į perduotus daiktus išlieka galioti. Pasibaigus bylos nagrinėjimui, šie daiktai turi būti neatlygintinai grąžinti juos perdavusiai Susitariančiajai Šaliai.

78-1 straipsnis. Laikinas areštuoto ar laisvės atėmimo bausmę atliekančio asmens perdavimas

1. Jei reikia apklausti kaip liudytoją ar nukentėjusįjį asmenį, kuris yra sulaikytas arba atlieka laisvės atėmimo bausmę kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, taip pat atlikti kitus tyrimo veiksmus jam dalyvaujant, šis asmuo, nepriklausomai nuo jo pilietybės, pagal suinteresuotos Susitariančiosios Šalies pagrįstą prašymą, Generalinio prokuroro (Prokuroro) sprendimu, prašomosios Susitariančiosios Šalies, gali būti laikinai perduotas, su sąlyga, kad jis bus laikomas arešte ir grąžintas per nustatytą terminą.

2. Prašymas dėl laikino šio straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens perdavimo surašomas pagal 7 straipsnio nuostatas ir jame taip pat turi būti nurodytas laikas, per kurį šio asmens buvimas reikalingas prašančiojoje Susitariančiojoje Šalyje.

3. Laikinas šio straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens perdavimas neatliekamas:

a) jei nėra gautas jo sutikimas tokiam perdavimui;

b) jei jo dalyvavimas būtinas atliekant išankstinį tyrimą ar teisminį nagrinėjimą prašomosios Susitariančiosios Šalies teritorijoje;

c) jei toks perdavimas gali pažeisti nustatytus šio asmens laikymo arešte ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo terminus.

4. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui taikomos 9 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos.

79 straipsnis. Pranešimas apie apkaltinamuosius nuosprendžius ir informacija apie teistumą

1. Kiekviena Susitariančioji Šalis kasmet praneš kitoms Susitariančiosioms Šalims informaciją apie įsiteisėjusius apkaltinamuosius nuosprendžius, kuriuos jos teismai priėmė atitinkamos Susitariančiosios Šalies piliečių atžvilgiu, kartu persiųsdama turimus nuteistųjų pirštų atspaudus.

2. Kiekviena Susitariančioji Šalis neatlygintinai pateikia kitoms Susitariančiosioms Šalims jų prašymu informaciją apie asmenų, anksčiau nuteistų jos teismų, teistumą, jei šie asmenys traukiami baudžiamojon atsakomybėn prašančiosios Susitariančiosios Šalies teritorijoje.

80 straipsnis. Speciali bendravimo tvarka

Bendravimas ekstradicijos ir baudžiamojo persekiojimo klausimais vykdomas Susitariančiųjų Šalių generalinių prokurorų (prokurorų).

Bendravimas procesinių ir kitų veiksmų, kuriems reikalinga prokuroro (teismo) sankcija, vykdymo klausimais vykdomas prokuratūros organų Susitariančiųjų Šalių generalinių prokurorų (prokurorų) nustatyta tvarka.

V SKIRSNIS. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

81 straipsnis. Šios Konvencijos taikymo klausimai

Klausimai, kylantys taikant šią Konvenciją, sprendžiami Susitariančiųjų Šalių kompetentingų organų abipusiu susitarimu.

82 straipsnis. Konvencijos santykis su tarptautinėmis sutartimis

Ši Konvencija nepažeidžia kitų tarptautinių sutarčių, kurių dalyvės yra Susitariančiosios Šalys, nuostatų.

83 straipsnis. Įsigaliojimo tvarka

1. Šią Konvenciją turi ratifikuoti ją pasirašiusios valstybės. Ratifikavimo raštai perduodami saugoti Baltarusijos Respublikos Vyriausybei, kuri atlieka šios Konvencijos depozitoriumo funkcijas.

2. Ši Konvencija įsigalios trisdešimtą dieną, skaičiuojant nuo trečiojo ratifikavimo rašto perdavimo saugoti depozitoriumui dienos. Valstybei, kurios ratifikavimo raštas bus perduotas saugoti depozitoriumui po šios Konvencijos įsigaliojimo, ji įsigalios trisdešimtą dieną, skaičiuojant nuo jos ratifikavimo rašto perdavimo saugoti depozitoriumui dienos.

84 straipsnis. Konvencijos galiojimo terminas

1. Ši Konvencija galioja penkerius metus nuo jos įsigaliojimo dienos. Pasibaigus šiam terminui, Konvencija automatiškai pratęsiama kiekvieną kartą naujam penkerių metų laikotarpiui.

2. Kiekviena Susitariančioji Šalis gali išstoti iš šios Konvencijos, apie tai raštu pranešdama depozitoriumui likus 12 mėnesių iki einamojo penkerių metų jos galiojimo termino pabaigos.

85 straipsnis. Galiojimas laiko atžvilgiu

Šios Konvencijos galiojimas taip pat taikomas teisiniams santykiams, atsirandantiems iki jos įsigaliojimo.

86 straipsnis. Prisijungimo prie Konvencijos tvarka

Prie šios Konvencijos, jai įsigaliojus, gali prisijungti kitos valstybės, gavus visų Susitariančiųjų Šalių sutikimą, perduodant depozitarui tokio prisijungimo dokumentus. Prisijungimas laikomas įsigaliojusiu praėjus trisdešimčiai dienų nuo tos dienos, kai depozitaras gauna paskutinį pranešimą apie sutikimą su tokiu prisijungimu.

87 straipsnis. Depozitaro pareigos

Depozitaras nedelsdamas praneš visoms šią Konvenciją pasirašiusioms ir prie jos prisijungusioms valstybėms apie kiekvienos ratifikavimo rašto ar prisijungimo dokumento perdavimo saugoti datą, Konvencijos įsigaliojimo datą, taip pat apie kitų pranešimų gavimą.

Sudaryta Minsko mieste 1993 m. sausio 22 d. vienu originaliu egzemplioriumi rusų kalba. Originalus egzempliorius saugomas Baltarusijos Respublikos Vyriausybės archyve, kuris išsiųs šios Konvencijos dalyvėms valstybėms jos patvirtintą kopiją.

Už Armėnijos Respubliką

Už Baltarusijos Respubliką

Už Kazachstano Respubliką

Už Kirgizijos Respubliką

Už Moldovos Respubliką

Už Rusijos Federaciją

Už Tadžikistano Respubliką

Už Turkmėnistaną

Už Uzbekistano Respubliką

Už Ukrainą